KIŠKIAGRIKIAI (Luzula)

Kiškiagrikis (Luzula) – švelnios, smulkiomis „šluotelėmis“ žydinčios dekoratyvinės žolės, kurios natūraliai auga pavėsingose, miško pakraščiuose primenančiose vietose. Tai ilgai gyvenantys, itin nereiklūs daugiamečiai augalai, puikiai tinkantys natūralistiniams gėlynams, pavėsiui ir drėgnesnėms vietoms. Lapai siauri, dažnai lengvai blizgūs, kai kurios veislės turi šviesių, dekoratyvinių pakraščių.

AUGALO TINKAMUMAS LIETUVOS KLIMATO SĄLYGOMS
Kiškiagrikiai labai gerai prisitaikę prie Lietuvos klimato. Jie atsparūs šalčiui, gerai žiemoja, mėgsta drėgnas, pavėsingas vietas ir toleruoja net lietingas vasaras. Vienintelė netinkama sąlyga – visiškai išdžiūstančios, kaitrios vietos.

AUGALO IŠVAIZDA
Augalai formuoja 20–40 cm aukščio kupstelius iš siaurų, švelnių lapų. Žiedynai – smulkios, rusvai balkšvos šluotelės, kurios suteikia subtilų, natūralų grožį. Lapai gali būti žali, melsvi, o kai kurios veislės – su dekoratyviniais baltai kreminiais kraštais. Bendra išvaizda elegantiška ir tvarkinga.

AUGIMO SĄLYGOS
Kiškiagrikiai mėgsta pavėsį arba pusinį pavėsį. Dirva turėtų būti humusinga, drėgmę išlaikanti, bet neužmirkstanti. Saulė tinka tik tada, kai dirva nuolat drėgna. Sausros netoleruoja – ilgą laiką be lietaus reikia palaistyti.

PRIEŽIŪRA
Priežiūra labai minimali. Pavasarį galima pašalinti senus lapus ar nudžiūvusias dalis. Reguliarus mulčiavimas pagerins dirvos drėgmę ir augalo išvaizdą. Kiškiagrikiai nelinkę plisti agresyviai, bet esant norui, kerą galima dalyti pavasarį.